Informacija 
gruodžio 28, 2015Poniai Irenai darbo skelbimai tapo kasdienybe. Po didelių traumų moteris grįžta į gyvenimą ir vėl nori dirbti darbą, kokį dirbdavo anksčiau. Seniau ji dirbo psichologe. Šį darbą darė ir senelių namuose, ir vaikų namuose, ir mokykloje, ir poliklinikoje, ir privačiame kabinete. Dabar vėl laikas ieškoti darbo, ir tą ji daro pasitelkdama skelbimus.
Kaip sekasi ieškoti, ar randate dėmesio vertų skelbimų?
Taip, yra tie darbo skelbimai ir dėmesio verti, bet jų mažuma. Atvirai sakant, atvažiuodama į Vilnių gyventi, tikėjausi, kad čia bus geriau. Anksčiau dirbau psichologe mažame miestelyje, galima sakyti, provincijoje. Ir ten buvo labai aiški ta visa vietinė darbo rinka. Dabar man dažnai yra labai sunku suprasti, kaip taip greitai viskas pasikeitė, kodėl pasikeitė. Čia kažkaip labai didelė konkurencija. Tiek įvairiausių pasiūlymų nebūdavo ten, kur gyvenau. Yra tokių specialybių ir profesijų, kokių mano miestelyje nebūdavo. Daugiausiai tai liečia darbus biuruose ir specialioje pramonėje. Mažame miestelyje yra kitaip, nes ten visi net žino tas kelias gamyklas, parduotuves, mokyklas, viską, kur įmanoma gauti darbo. O čia yra gausa įmonių, kurių tu nežinai, nebūni nieko apie jas girdėjęs. Todėl labai keista, kai kaskart tiek pamatai naujų darbų. Vilnius labai progresyvus, daug reikia žmonių, kurie ir dirbtų užsienio kalba. O psichologų darbo rinkoje taip pat yra daugiau pasiūlymų, bet neįsivaizduojate, kokia yra konkurencija dėl jų. Aš irgi neįsivaizduoju. Gal dėl to ir yra taip sunku suprasti, suvokti mastus šio reiškinio, kad nematau tos statistikos, tik žinau, jog kasmet į darbo rinką išleidžiama dešimtys, vos ne šimtas naujų specialistų.
Kaip dažnai sulaukiate atsakymų?
Siunčiu tikrai ne į kiekvieną darbą laiškus (nors gal jau reikėtų pradėti), o atsakymai būna maždaug kas trečią kartą. Nustembu, kai kažkas dar pasivargina parašyti neigiamą atsakymą. Tačiau būna ir visokių paaiškinimų, kvietimų į pokalbius.
Koks yra Jūsų svajonių darbas?
Labiausiai norėčiau dirbti kokioje nors klinikoje. Nenoriu darbuotis su vaikais, tai labai vargina. Ypač čia, dideliame mieste, aš, atvykusi iš provincijos, ir dar su fizine negalia, galiu tapti patyčių objektu. Vaikai turi pasitikėti manimi, todėl aš turiu neatsilikti nuo madų ir neturėti trūkumų, iš kurių šaipytųsi. Čia ir mano tarmė gali būti įvertinta netinkamai. Tad geriausia būtų dirbti su suaugusiais kokioje nors klinikoje.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės paieškose!